Kiekvienas turi svajonių ir tikslų, kuriuos norėtų įgyvendinti. Deja, ne visiems pavyksta… Ugdomojo vadovavimo specialistė Monika Valentaitė tikina, kad neįmanomų svajonių nėra, o jas pasiekti dažnam trukdo ribotas suvokimas apie tai, kas yra įmanoma.
„Galbūt šią mintį priimti sunku, bet uždirbame tiek,
kiek patys esame arba jaučiamės verti“
Svarbu žmogui turėti tikslų?
Tikslai iškeliami ir išgryninami, atsižvelgiant į asmeninę gyvenimo misiją bei viziją. Sakoma, žmogus turi du gimtadienius: tai diena, kai gimė, ir diena, kai suprato – dėl ko. Žinant, dėl ko gyvenama, ir visa apimantis savęs bei pasaulio pažinimo procesas tampa ne toks sudėtingas, o tiesiog natūralus reiškinys. Kai asmuo įsivardija bazines vertybes, jomis grindžia asmeninę gyvenimo misiją, tampa pajėgus suformuoti savo ateities viziją. Kuo ji aiškesnė, tuo aiškesnis judėjimas jos link. Tuomet natūraliai dėliojasi ilgalaikiai ir trumpalaikiai tikslai, dėl kurių kasdien atliekamos užduotys ir fiksuojami tarpiniai rezultatai.
Ar skraidymas padebesiais ir svajonės apie nerealius tikslus netrukdo ko nors pasiekti gyvenime?
Nėra neįmanomų svajonių, yra tik mūsų ribotas suvokimas apie tai, kas įmanoma. O riboti įsitikinimai tikrai trukdo siekti savo svajonių. Neretai jie yra įdiegti iš išorės. Netgi nuo vaikystės žmogus programuojamas savo aplinkos, kuri aiškina jo ribas, o ne galimybes. Skraidymą padebesiais vadinčiau išsiblaškymu, o ne galimybių ribotumu. Turbūt lengviau skraidančiam padebesiais išmokti koncentracijos ir imtis pirmojo veiksmo, negu užsiciklinusiam pesimistui leisti sau pasvajoti.
Galbūt daugelis esame pernelyg tingūs, kad daug gyvenime pasiektume?
Kaip manote, kiek laiko žmogus gali nevalgyti, negerti, nemiegoti, neiti į tualetą? Tai – pagrindiniai fiziologiniai žmogaus poreikiai, kur nelieka vietos diskusijai apie tingulį. Kai ko nors siekimas tampa poreikiu, iš vidaus kylančiu troškimu, žmogus geba ir kalnus nuversti.
Dauguma trokšta daugiau pinigų, šlovės arba pasiekti karjeros aukštumų. Ar šie dalykai suteikia laimės visiems?
Kai mintys sukasi apie pinigus, šlovę ar karjeros aukštumų siekimą, svarbiausias klausimas, į kurį verta neskubant atsakyti: „O kas tada?“. Kiekvienam rekomenduočiau perskaityti Simon Sinek knygą „Pradėkime nuo klausimo „KODĖL““. Ją galima pavadinti prasmingo gyvenimo vadovėliu. Ten rašoma, kad dažnas asmuo žino, ką daro ar nori padaryti, kai kurie žino, ir kaip tai daro arba kaip to pasiekti, tačiau retas kuris iš tikrųjų suvokia, kodėl tai daro bei to nori. Jeigu žinai – kodėl, tai tikrai žinosi – kaip. Tikiu, kad žinoti kodėl – vienintelis universalus kelias į sėkmę. Daugiau pinigų tikriausiai nesuteikia daugiau laimės ar pasitenkinimo. Tačiau vis tik svarbu uždirbti tiek, kiek reikia savo tikslams įgyvendinti, gyvenimo misijai išpildyti.
Kokios dažniausiai pasitaiko kliūtys, trukdančios daugiau uždirbti? Kaip jų išvengti?
Galbūt šią mintį priimti sunku, bet uždirbame tiek, kiek patys esame arba jaučiamės verti. Pirmuoju atveju kur kas paprasčiau – yra aibė būdų pakelti savo kompetenciją, pakeisti darbą, pradėti realizuoti savo tikrąjį pašaukimą, pasirenkant sritį, kur iš tikrųjų galima tapti geriausiu. Antruoju atveju laukia rimtas triūsas su pačiu savimi.
Kartais žmonės linkę verčiau nematyti problemų negu jas spręsti. Kodėl taip elgiasi?
Bet kokios problemos sprendimas – tiesioginis veiksmo arba jų sekos atlikimas. Vos tik pradėjus apie tai galvoti, prabunda giliausi įsitikinimai, buvusios patirtys ir įsisenėjusios baimės. Bet kuris veiksmas yra pokytis, kuris reikalauja išlipti iš komforto zonos, kur taip patogu ir šilta. Dažniausias ir visai neteisingas klausimas, kurį sau kelia žmogus, susidūręs su problema: „O kas, jeigu bandysiu tai išspręsti, t.y. ką nors pakeisti, ir man nepavyks?“. Tiksliau tariant, dabar yra blogai, o gali būti dar blogiau. Kartais žmogus susidėlioja ir visą planą, kaip dabar ką darys, tačiau to nedaro. Nes tas blogesnis variantas nebūtinai įvardijamas garsiai, tiesiog kažkur tūno pasąmonėje ir laiko surišęs rankas prieš bet kokių durų atvėrimą. Žavi yra ta akimirka, kai žmogus atsiveria naujam požiūriui ir sąmoningai bei nuoširdžiai sau taria, jog jau negali gyventi su šia problema. Tuomet ir prasideda stebuklai.
Kiekvienas nori džiaugtis darniais santykiais. Kokie yra didžiausi asmeninio gyvenimo trikdžiai?
Dviejų žmonių santykis susideda iš dviejų. Tai lyg ir paprasta, tačiau retai suvokiama, kad tie du žmonės visų pirma yra atskiri vienetai. Kiekvienas turi savo požiūrį, ir vien tai, kad du žmonės yra pora, dar nereiškia, jog jų požiūris į tuos pačius dalykus turi būti vienodas. Šiek tiek vyresni, gyvenimo patirties sukaupę žmonės dažnai neieško kompromisų, neįrodinėja savo tiesų. Tiesiog dalijasi savo požiūriu ir priima kitą žmogų tokį, koks yra. Kokybiško bendravimo principą labai gražiai iliustruoja sena žydų patarlė: „Dievas davė mums dvi ausis bei vieną burną, tad ir naudokime jas tokiomis proporcijomis“.
Dažnas svajoja apie mėgstamą darbą, tačiau nedrįsta keisti saugios darbo vietos. Ką galima patarti tokiems asmenims?
Visų pirma galima pakviesti kavos puodeliui žmogų, kuris jau dirba mėgstamą darbą. Paklausinėti apie drąsos ir saugumo pozicijas jo gyvenime bei atvirai klausytis. Toks pokalbis gali įkvėpti pokyčiams kur kas labiau negu universalių patarimų paieška. Padėkojus ir atsisveikinus su tokiu žmogumi, reikėtų skirti laiko pokalbiui su dar vienu labai protingu asmeniu – pačiu savimi. Paklausti jo, ką dabar patartų tokiam, kuris svajoja apie mėgstamą darbą, tačiau nedrįsta keisti saugios darbo vietos. Ir atidžiai klausytis, ką patars. Tokiam pokalbiui palaikyti puikiai tinka lapuko ir tušinuko metodas.
„Kuo vizija aiškesnė, tuo aiškesnis judėjimas jos link.
Tuomet natūraliai dėliojasi ilgalaikiai ir trumpalaikiai tikslai,
dėl kurių kasdien atliekamos užduotys ir fiksuojami tarpiniai rezultatai.“
Ką tučtuojau galėtų padaryti kiekvienas, kuriam nepavyksta pasiekti kokio nors tikslo?
Griebti pirmą pasitaikiusį lapelį po ranka ir padirbėti su savo tikslu. Pirmiausia daug kartų savęs paklausinėti, kodėl šis tikslas svarbus, kokį rezultatą suteiks. Atsakyti sau, ar tai tikrai mano tikslas, o ne kieno nors kito įdiegta projekcija? Tuomet peržiūrėti, kas jau buvo daryta jo siekiant, ir pagalvoti, ką būtų galima pakeisti, ką naujo išmėginti. Galima apie tai pasikalbėti ir su artimu draugu, tik paprašyti ne patarimo, o nuomonės iš šalies. Taip pat kreiptis į sąmoningumo lavinimo specialistą, kad šis paklaustų to, ko pats savęs nesugalvojate, o galbūt nedrįstate paklausti. Taip būtų dar aiškiau, kas dar nepadaryta, kodėl tas tikslas nepasiektas.
Koks požiūris (mąstymo būdas) padėtų veiksmingiau siekti tikslų?
Sąmoningas savo galimybių vertinimas, akių atmerkimas alternatyvoms (kitaip tariant, neužsiciklinimas į tai, kas jau žinoma ar įprasta), ausų atkimšimas bendraujant su žmonėmis, drąsa bei ryžtas dažniau pabūti prasčiausiu tarp geriausių, negu atvirkščiai.
„Skirti valandą savotiškai meditacijai ryte, vizualizuojant būsimą dieną,
ir valandą vakare, raštu, mintimis ar dar kitu būdu
apžvelgiant šiandien įvykusius įvykius, pasvajojant apie rytojų.
Tai – tikriausiai universaliausias receptas, teikiantis pasitenkinimo gyvenimu.“
Kokius įpročius patariama išsiugdyti, siekiant gyventi sėkmingiau?
Klestintys žmonės keliasi labai anksti ryte, kad turėtų laiko dienai pradėti. Nesvarbu kelintą valandą skamba žadintuvas, bet jeigu diena prasideda nuo lėkimo, taip ir baigiasi. Skirti valandą savotiškai meditacijai ryte, vizualizuojant būsimą dieną, ir valandą vakare, raštu, mintimis ar dar kitu būdu apžvelgiant šiandien įvykusius įvykius, pasvajojant apie rytojų. Tai – tikriausiai universaliausias receptas, teikiantis pasitenkinimo gyvenimu.
Ko reikėtų vengti siekiant savo tikslų?
Pasidavimo, rankų nuleidimo ir, svarbiausia, savigraužos. Jeigu nori nueiti iki savo tikslo – tiesiog eik.
Justina Petraškevičienė
Interviu su Monika Valentaite išspausdintas žurnale „Prie kavos“ (Nr. 7), 2015 m. liepą.
